Šiek tiek apie vaidilutes

Senovės lietuvių tikėjime ugnis laikyta šventa, amžina, ji nuolat turėjusi degti šventyklų aukuruose ir namų židiniuose. Šventyklose ugnis buvo reikalinga per religines šventes ir aukojimo ritualui. Šią ugnį turėjo prižiūrėti vaidilutės.

Iš padavimų matyti, jog vaidilutės buvo žmonių labai gerbiamos; šioms pareigoms mergaitės buvo renkamos atsižvelgiant į jų grožį ir kilmę, ir jos turėjo nuolat gyventi prie šventyklos. Vaidilučių pareiga buvo aukoti aukas ir apskritai daryti visa, kas tiesiogiai buvo susiję su moterų religiniais reikalais, jų pamokymais, joms skirtomis pranašystėmis bei jų maldomis. Smulkesnių žinių apie vaidilutes neišliko. Tačiau yra pagrindo manyti, kad jos šias pareigas eidavo tik kol būdavo jaunos, iki tam tikro amžiaus, o vėliau jau galėdavo ištekėti. Yra žinoma, kad senų vaidilučių nebuvo. O tos, kurios paskirdavo savo deivei visą gyvenimą, pasenusios pasitraukdavo į nuošalesnes vietas, kur užsiiminėdavo žyniavimu ir būrimu.

Jeigu aukuro ugnis netyčia užgesdavo, - o tai pranašaudavo didelę nelaimę, - tai ją įskeldavo titnagu, kurį rankose laikė Perkūnas: žyniai keliais prišliauždavo prie stabo ir vėl užkūrę ugnį pirmiausia sudegindavo joje tą, dėl kurios kaltės ji buvo užgesusi.

Vaidilutes už skaistybės praradimą iš tikrųjų bausdavo žiauria mirtimi: arba nukryžiuodavo nuogas ant stulpo ir gyvas sudegindavo, arba gyvas užkasdavo žemėn, arba užsiūdavo odiniame maiše, prikrautame akmenų, kartu su kate, šunimi bei nuodinga gyvate ir nuskandindavo jūroje arba upėje.

Rumšiškių prie Nemuno gyventojai yra išlaikę daug legendų apie vaidilučių baudimą už skaistybės įžadų sulaužymą. Štai viena jų.

Kartą "šventoji mergelė" buvusi apkaltinta turėjusi meilės ryšių su kažkokiu riteriu. Tuo metu, kai ją vežę dvejetu juodų karvių, kad užsiūtų maiše kartu su kate, šunimi ir gyvate, o paskiau nuskandintų Nemune, staiga iš vandens gelmių iššokęs riteris ant žirgo, juodais šarvais ir šalmu, išvadavęs vaidilutę ir liepęs sutuokti juos čia pat, ant upės kranto; po to jis apkabinęs ją, užsodinęs ant žirgo, abu kartu puolę į vandenį ir dingę gelmėse. Jiems iš paskos buvo įmestas ir maišas su gyvūnais. Nuo to laiko vanduo toje vietoje ėmęs suktis ir kunkuliuoti, tarsi iki šiol tebevyktų šios nelaimingos poros vestuvės. Skenduolė neretai mėnesienoje išlipanti į krantą su kūdikiu ant rankų ir dainuojanti liūdnas dainas. Kartais žvejai matą ją kartu su juoduoju riteriu, ir tuomet esą girdisi šuns urzgimas, katės kniaukimas ir gyvatės šnypštimas.

Šaltiniai:

Lietuvių mitologija 1 tomas, 1995 m.