Sutartis su kauku

Manyta, kad kaukai - tai mirusių kūdikių dvaselės. Kaukų būta vyriškų ir moteriškų. Moterys kaukės atrodžiusios kaip mažos mergaitės su baltais nuometais. Vyrukai apsirengę žaliais arba mėlynais, kartais raudonais drabužiais. Buvo matomi naktį mėnesienoje arba miglotą dieną.

Kauko pavadinimas kilęs, greičiausiai, nuo žodžio "kaukti". "Kaukti" reiškia cypti, verkti, prašyti, rėkti. Kaukučiai, kaip būdinga visiems kūdikiaims, dažnai verkia, prašydami aprengti, pamaitinti.

Kaukus maitindavo žemės produktais: duona, pienu ir apeiginiu gėrimu - alumi. Jie ir buvo laikomi šių produktų tiekėjais. Kaukai niekad nenešė pinigų. Pasakojimai apie kaukus, nešančius pinigus, atsirado juos supainiojus su aitvarais. Kaukai atneša įvairių daiktų ne paėmę iš kitų žmonių, o suradę tokiose vietose, kur jie gali būti nenaudojami arba niekam nereikalingi. Jie atrasdavo turtų, surastų po žemėmis, javų, surinktų laukuose po rugių ar vasarojaus suvalymo. Taigi kaukai buvo dvaselės, skalsinusios turtą, gautą iš motinos žemės.

Kad kaukai skalsintų, neštų naudą, reikia juos prisijaukinti, padaryti sutartį. Santykiai užsimezga, kai kaukai pasiūlo skiedrą. Jei šeimininkas šitą "dovaną" priima, kaukai vėl pasireiškia, paprastai išgirstamos aimanos ir verkšlenimai: "aš pliks, tu pliks! Kas mus aprėdys?" Tada šeimininkė turi juos aprengti, pasiūti lino marškinėlius. Drabužis turi būti gaminamas naktį iš ketvirtadienio į penktadienį delčios dieną ir pereiti visas lino paruošimo frazes: linus iš kūlelių ryšių tą dieną išminti, nubraukti, suverpti, išausti audeklą ir tą patį vakarą pasiūti. Drabužius užkasdavo po namų kerte.Tik šitaip sudaroma sutartis ir griežtai laikomasi iš abiejų pusių. Jei taip greitai šeimininkė nepasiūdavo kaukams drabužių, jie verkdami išeidavo iš tų namų.

Pagal P. Dundulienės "Senovės lietuvių mitologija ir religija"