Vilktakiai

Lietuviai turėję savus vilkolakius, liaudyje dar kitaip vadinamus vilktakius.

Senovėje žmonės galėdavo pasiversti vilkais, užrašyta 1936 m. Alytaus apylinkėse. Vieną kartą važiavo žmogus, įsikalė į žemę du kuoliukus, per juos du kartus persivertė ir pavirtęs vilku nulekė. Tada kitas žmogus nuėjo ir ištraukė abu kuoliukus. Po kiek laiko atlėkė tas pats vilkas ir atsinešė avį. Atlėkęs pamatė, kad nėra kuoliukų, nulėkė toliau ir atvisti žmogumi jau negalėjo. Jeigu kas tokį vilką užmušdavo, tai po skūra rasdavo tuos pačius rūbus, kuriais buvo žmogus apsirengęs prieš pavirsdamas vilku. Jeigu toks vilkas užpuldavo žmogų, tai reikėdavo vadinti visokiais vardais, ir jeigu atspėdavo, tai jis vėl pavirsdavo žmogumi.

Žmogus tampa vilktakiu dažniausiai persirisdamas per kokį apipuvusį kelmą (gluosnio, karklo), per kelmą į kurį yra įsmeigtas peilis arba per kelmą, kuriame yra išsitraukusios medžio gyslos. Dar minima, kad žmogus, pralįsdamas pro subestų lazdų vidurį, taip pat tampa vilktakiu. Atvirsti į žmogų galima atliekant tą patį veiksmą atvirkštine tvarka.