Čia yra mano dienoraštis. Jūs galite palikti komentarus prie įrašų.
Radau dvi legendas apie Naglio kalną Palangoje bei vieną palangiškio pasakojimą. Pirmoji turbūt sukurta A. Vienuolio, o antroji užrašyta pagal žmonių pasakojimus.
Naglio kalno lobiai
Naglio kalnas mena legendą apie gražiąją Rytę, savo gyvybę paaukojusią dėl gimtojo pajūrio. Maždaug 1237 m. pajūrio kaime gyveno senas žvejys Rytis su žmona ir trylika sūnų bei dukrele Ryte. Kartą visi jo sūnūs buvo pašaukti kautis su užpuolikais, nes lietuvius pasiekė gandas, kad nuo Rygos pajūriu žygiuoja susijungusi kalavijuočių ir kryžiuočių kariuomenė, vadovaujama Zegės. Išjojus broliams ir mylimam berneliui, Rytė baisiai nusiminė ir, kad pamirštų savo skausmą, išėjo į mišką uogauti. Labai nustebo mergina, kai niekur nerado nė jokios uogelės. Tik labai nutolusi nuo namų Rytė aptiko didelį raistą, pilną įvairiausių uogų. Visos buvo tokios didelės, prisirpusios ir gražios, kad ji net nežinojo, kurias rinkti. Jau norėjo mergelė eiti namo, tačiau išgirdo kažką labai gražiai tirlirliuojant. Apsižvalgiusi ji pamatė susivėlusį, raukšlėtą, apsamanojusį, visą plaukuotą girinį. Įsidrąsino Rytutė ir užkalbino miško dvasią. Ir sužinojo, kad jis esąs visų miško gyvūnėlių, paukštelių ir kitų gyventojų saugotojas, kad jam priklausiąs visas miškas ir pajūris, kad jis valdąs jūras ir vėjus, o giliai po Naglio kopa slypintys jo gintaro klodai. Miškinis pasigyrė niekada neleidęs jokiam priešui kojos į savo valdas įkelti. Tuomet Rytė paprašė girinio, kad šis savo galiomis sunaikintų žygiuojančius atėjūnus, kad nežūtų kovose jos broliai ir bernelis. Miškinis sutiko: jei Rytė tapsianti jo žmona, Naglio kalno lobių valdove, jis kaipmat sunaikinsiąs priešą. Rytė prisiminė mylimąjį, tačiau, veikiama Miškinio burtų, pasižadėjo už girių karaliaus tekėti. Girinis užmigdė Rytutę, o pats išbėgo priešų galabyti. Jis patvindė mažą upelį, pavertė jį neperplaukiama jūra, o kol Zagė su savo kariauna galvojo, kaip čia tiltą pastayti, iš miško išbėgę žemaičiai juos sumušė. Atbudo Rytutė ant Miškinio rankų. Sužinojusi, jog tėviškė saugi, labai apsidžiaugė, tačiau kai girinis priminė jos duotą pažadą, vėl baisiai nuliūdo. Greitos ir gražios buvo sutuoktuvės, bet kai Miškinis norėjo savo nuotaką pabučiuoti, jos širdelė iš didelio išgąsčio nustojo plakusi.
Tris dienas ir tris naktis verkė Miškinis savo mirusios karalienės. Trankėsi po mišką, laužė medžius, spardė kelmus... Pagaliau ketvirtą naktį nunešė Rytės palaikus ant Naglio kalno, iškasė gilią duobę, iki gintaro klodų, išklojo gėlėmis ir su gailia rauda palaidojo.
Miškinis ilgus amžius lankė Rytutės kapą, puošė jį gėlėmis, eglėšakiais, apsodino pušaitėmis ir, vis prisimindamas žmoną, kaip savo akį saugojo miškus ir visą Naglio kalno apylinkę. Du šimtus metų nemindžiojo Žemaičių pajūrio svetimo ir nedraugingo žmogaus koja, neužpuolė joks priešas - ir tai tik per legendinės Rytės meilę savo kraštui.
Kita legenda:
Pasakojama, kad žiloje senovėje šioje vietoje nuo priešų kardo žuvęs narsusis Lietuvos kunigaikštis Naglis. Nepaprastai liūdėjusi jo žmona, gražuolė Brakšva. Ji savo rankomis supylusi vyrui kapą, o jo viršuje pasodinusi septynias pušaites. Ilgai laisčiusi ašaromis kapą nelaimingoji Brakšva. Iš jos ašarų atsiradęs šaltiniuotas upelis, kuris netoli Naglio įteka į jūrą. Brakšvos vardu vadinamos netoli esančios ganyklos, o šaltiniuotas upelis, kuris neužšąla ir speiguotą žiemą, - Ežerėliu (kai kas jį vadina Ašarėliu). Ant kalno išaugusios lieknos pušys lyg susišaukia su Birutės kalno pušimis...
V. Galdiko pasakojimas:
"Mano jaunystėje vietos žvejai čia ieškodavo paslėpto lobio. Kaskart buvo galima rasti iškastų vis naujų duobių. Tačiau, kaip jie pasakodavo, rasti lobį nelengva, - esą kasti reikėję atitinkamu laiku. Nespėjus tai padaryti per paskirtą laiką, skrynia su turtais vėl pasislinkdavusi į šoną", - pasakojo palangiškis. Pasak jo, patrepsėjus ar pašokinėjus ant Naglio kalno, galima girdėti duslų garsą - lyg kas nors apačioje būtų užkasta.
Iš kalno pusės sklisdavę ir keisti vaizdai bei garsai. Žvejų teigimu, naktimis buvo galima matyti, kaip ant kalno dega ugnys ir kažkas, apsigaubęs balta drobule, vaikšto. Žvejai girdėdavę sklindantį pagalbos šauksmą. "Užlipus ant Naglio kalno, nuo jūros pusės aidėdavo šiurpūs garsai, atrodydavo, kad kažkas skęsdamas šaukia: "Gelbėkit!", - į prisiminimus leidosi V. G.
Į tekstą galima naudoti Wiki arba HTML žymes.
