Čia yra mano dienoraštis. Jūs galite palikti komentarus prie įrašų.
Bendriems įrašams
Radau dvi legendas apie Naglio kalną Palangoje bei vieną palangiškio pasakojimą. Pirmoji turbūt sukurta A. Vienuolio, o antroji užrašyta pagal žmonių pasakojimus.
Naglio kalno lobiai
Naglio kalnas mena legendą apie gražiąją Rytę, savo gyvybę paaukojusią dėl gimtojo pajūrio. Maždaug 1237 m. pajūrio kaime gyveno senas žvejys Rytis su žmona ir trylika sūnų bei dukrele Ryte. Kartą visi jo sūnūs buvo pašaukti kautis su užpuolikais, nes lietuvius pasiekė gandas, kad nuo Rygos pajūriu žygiuoja susijungusi kalavijuočių ir kryžiuočių kariuomenė, vadovaujama Zegės. Išjojus broliams ir mylimam berneliui, Rytė baisiai nusiminė ir, kad pamirštų savo skausmą, išėjo į mišką uogauti. Labai nustebo mergina, kai niekur nerado nė jokios uogelės. Tik labai nutolusi nuo namų Rytė aptiko didelį raistą, pilną įvairiausių uogų. Visos buvo tokios didelės, prisirpusios ir gražios, kad ji net nežinojo, kurias rinkti. Jau norėjo mergelė eiti namo, tačiau išgirdo kažką labai gražiai tirlirliuojant. Apsižvalgiusi ji pamatė susivėlusį, raukšlėtą, apsamanojusį, visą plaukuotą girinį. Įsidrąsino Rytutė ir užkalbino miško dvasią. Ir sužinojo, kad jis esąs visų miško gyvūnėlių, paukštelių ir kitų gyventojų saugotojas, kad jam priklausiąs visas miškas ir pajūris, kad jis valdąs jūras ir vėjus, o giliai po Naglio kopa slypintys jo gintaro klodai. Miškinis pasigyrė niekada neleidęs jokiam priešui kojos į savo valdas įkelti. Tuomet Rytė paprašė girinio, kad šis savo galiomis sunaikintų žygiuojančius atėjūnus, kad nežūtų kovose jos broliai ir bernelis. Miškinis sutiko: jei Rytė tapsianti jo žmona, Naglio kalno lobių valdove, jis kaipmat sunaikinsiąs priešą. Rytė prisiminė mylimąjį, tačiau, veikiama Miškinio burtų, pasižadėjo už girių karaliaus tekėti. Girinis užmigdė Rytutę, o pats išbėgo priešų galabyti. Jis patvindė mažą upelį, pavertė jį neperplaukiama jūra, o kol Zagė su savo kariauna galvojo, kaip čia tiltą pastayti, iš miško išbėgę žemaičiai juos sumušė. Atbudo Rytutė ant Miškinio rankų. Sužinojusi, jog tėviškė saugi, labai apsidžiaugė, tačiau kai girinis priminė jos duotą pažadą, vėl baisiai nuliūdo. Greitos ir gražios buvo sutuoktuvės, bet kai Miškinis norėjo savo nuotaką pabučiuoti, jos širdelė iš didelio išgąsčio nustojo plakusi.
Tris dienas ir tris naktis verkė Miškinis savo mirusios karalienės. Trankėsi po mišką, laužė medžius, spardė kelmus... Pagaliau ketvirtą naktį nunešė Rytės palaikus ant Naglio kalno, iškasė gilią duobę, iki gintaro klodų, išklojo gėlėmis ir su gailia rauda palaidojo.
Miškinis ilgus amžius lankė Rytutės kapą, puošė jį gėlėmis, eglėšakiais, apsodino pušaitėmis ir, vis prisimindamas žmoną, kaip savo akį saugojo miškus ir visą Naglio kalno apylinkę. Du šimtus metų nemindžiojo Žemaičių pajūrio svetimo ir nedraugingo žmogaus koja, neužpuolė joks priešas - ir tai tik per legendinės Rytės meilę savo kraštui.
Kita legenda:
Pasakojama, kad žiloje senovėje šioje vietoje nuo priešų kardo žuvęs narsusis Lietuvos kunigaikštis Naglis. Nepaprastai liūdėjusi jo žmona, gražuolė Brakšva. Ji savo rankomis supylusi vyrui kapą, o jo viršuje pasodinusi septynias pušaites. Ilgai laisčiusi ašaromis kapą nelaimingoji Brakšva. Iš jos ašarų atsiradęs šaltiniuotas upelis, kuris netoli Naglio įteka į jūrą. Brakšvos vardu vadinamos netoli esančios ganyklos, o šaltiniuotas upelis, kuris neužšąla ir speiguotą žiemą, - Ežerėliu (kai kas jį vadina Ašarėliu). Ant kalno išaugusios lieknos pušys lyg susišaukia su Birutės kalno pušimis...
V. Galdiko pasakojimas:
"Mano jaunystėje vietos žvejai čia ieškodavo paslėpto lobio. Kaskart buvo galima rasti iškastų vis naujų duobių. Tačiau, kaip jie pasakodavo, rasti lobį nelengva, - esą kasti reikėję atitinkamu laiku. Nespėjus tai padaryti per paskirtą laiką, skrynia su turtais vėl pasislinkdavusi į šoną", - pasakojo palangiškis. Pasak jo, patrepsėjus ar pašokinėjus ant Naglio kalno, galima girdėti duslų garsą - lyg kas nors apačioje būtų užkasta.
Iš kalno pusės sklisdavę ir keisti vaizdai bei garsai. Žvejų teigimu, naktimis buvo galima matyti, kaip ant kalno dega ugnys ir kažkas, apsigaubęs balta drobule, vaikšto. Žvejai girdėdavę sklindantį pagalbos šauksmą. "Užlipus ant Naglio kalno, nuo jūros pusės aidėdavo šiurpūs garsai, atrodydavo, kad kažkas skęsdamas šaukia: "Gelbėkit!", - į prisiminimus leidosi V. G.
Lietuviai turėję savus vilkolakius, liaudyje dar kitaip vadinamus vilktakius.
Senovėje žmonės galėdavo pasiversti vilkais, užrašyta 1936 m. Alytaus apylinkėse. Vieną kartą važiavo žmogus, įsikalė į žemę du kuoliukus, per juos du kartus persivertė ir pavirtęs vilku nulekė. Tada kitas žmogus nuėjo ir ištraukė abu kuoliukus. Po kiek laiko atlėkė tas pats vilkas ir atsinešė avį. Atlėkęs pamatė, kad nėra kuoliukų, nulėkė toliau ir atvisti žmogumi jau negalėjo. Jeigu kas tokį vilką užmušdavo, tai po skūra rasdavo tuos pačius rūbus, kuriais buvo žmogus apsirengęs prieš pavirsdamas vilku. Jeigu toks vilkas užpuldavo žmogų, tai reikėdavo vadinti visokiais vardais, ir jeigu atspėdavo, tai jis vėl pavirsdavo žmogumi.
Žmogus tampa vilktakiu dažniausiai persirisdamas per kokį apipuvusį kelmą (gluosnio, karklo), per kelmą į kurį yra įsmeigtas peilis arba per kelmą, kuriame yra išsitraukusios medžio gyslos. Dar minima, kad žmogus, pralįsdamas pro subestų lazdų vidurį, taip pat tampa vilktakiu. Atvirsti į žmogų galima atliekant tą patį veiksmą atvirkštine tvarka.
Manyta, kad kaukai - tai mirusių kūdikių dvaselės. Kaukų būta vyriškų ir moteriškų. Moterys kaukės atrodžiusios kaip mažos mergaitės su baltais nuometais. Vyrukai apsirengę žaliais arba mėlynais, kartais raudonais drabužiais. Buvo matomi naktį mėnesienoje arba miglotą dieną.
Kauko pavadinimas kilęs, greičiausiai, nuo žodžio "kaukti". "Kaukti" reiškia cypti, verkti, prašyti, rėkti. Kaukučiai, kaip būdinga visiems kūdikiaims, dažnai verkia, prašydami aprengti, pamaitinti.
Kaukus maitindavo žemės produktais: duona, pienu ir apeiginiu gėrimu - alumi. Jie ir buvo laikomi šių produktų tiekėjais. Kaukai niekad nenešė pinigų. Pasakojimai apie kaukus, nešančius pinigus, atsirado juos supainiojus su aitvarais. Kaukai atneša įvairių daiktų ne paėmę iš kitų žmonių, o suradę tokiose vietose, kur jie gali būti nenaudojami arba niekam nereikalingi. Jie atrasdavo turtų, surastų po žemėmis, javų, surinktų laukuose po rugių ar vasarojaus suvalymo. Taigi kaukai buvo dvaselės, skalsinusios turtą, gautą iš motinos žemės.
Kad kaukai skalsintų, neštų naudą, reikia juos prisijaukinti, padaryti sutartį. Santykiai užsimezga, kai kaukai pasiūlo skiedrą. Jei šeimininkas šitą "dovaną" priima, kaukai vėl pasireiškia, paprastai išgirstamos aimanos ir verkšlenimai: "aš pliks, tu pliks! Kas mus aprėdys?" Tada šeimininkė turi juos aprengti, pasiūti lino marškinėlius. Drabužis turi būti gaminamas naktį iš ketvirtadienio į penktadienį delčios dieną ir pereiti visas lino paruošimo frazes: linus iš kūlelių ryšių tą dieną išminti, nubraukti, suverpti, išausti audeklą ir tą patį vakarą pasiūti. Drabužius užkasdavo po namų kerte.Tik šitaip sudaroma sutartis ir griežtai laikomasi iš abiejų pusių. Jei taip greitai šeimininkė nepasiūdavo kaukams drabužių, jie verkdami išeidavo iš tų namų.
Pagal P. Dundulienės "Senovės lietuvių mitologija ir religija"
Senovės lietuvių tikėjime ugnis laikyta šventa, amžina, ji nuolat turėjusi degti šventyklų aukuruose ir namų židiniuose. Šventyklose ugnis buvo reikalinga per religines šventes ir aukojimo ritualui. Šią ugnį turėjo prižiūrėti vaidilutės.
Iš padavimų matyti, jog vaidilutės buvo žmonių labai gerbiamos; šioms pareigoms mergaitės buvo renkamos atsižvelgiant į jų grožį ir kilmę, ir jos turėjo nuolat gyventi prie šventyklos. Vaidilučių pareiga buvo aukoti aukas ir apskritai daryti visa, kas tiesiogiai buvo susiję su moterų religiniais reikalais, jų pamokymais, joms skirtomis pranašystėmis bei jų maldomis. Smulkesnių žinių apie vaidilutes neišliko. Tačiau yra pagrindo manyti, kad jos šias pareigas eidavo tik kol būdavo jaunos, iki tam tikro amžiaus, o vėliau jau galėdavo ištekėti. Yra žinoma, kad senų vaidilučių nebuvo. O tos, kurios paskirdavo savo deivei visą gyvenimą, pasenusios pasitraukdavo į nuošalesnes vietas, kur užsiiminėdavo žyniavimu ir būrimu.
Jeigu aukuro ugnis netyčia užgesdavo, - o tai pranašaudavo didelę nelaimę, - tai ją įskeldavo titnagu, kurį rankose laikė Perkūnas: žyniai keliais prišliauždavo prie stabo ir vėl užkūrę ugnį pirmiausia sudegindavo joje tą, dėl kurios kaltės ji buvo užgesusi.
Vaidilutes už skaistybės praradimą iš tikrųjų bausdavo žiauria mirtimi: arba nukryžiuodavo nuogas ant stulpo ir gyvas sudegindavo, arba gyvas užkasdavo žemėn, arba užsiūdavo odiniame maiše, prikrautame akmenų, kartu su kate, šunimi bei nuodinga gyvate ir nuskandindavo jūroje arba upėje.
Rumšiškių prie Nemuno gyventojai yra išlaikę daug legendų apie vaidilučių baudimą už skaistybės įžadų sulaužymą. Štai viena jų.
Kartą "šventoji mergelė" buvusi apkaltinta turėjusi meilės ryšių su kažkokiu riteriu. Tuo metu, kai ją vežę dvejetu juodų karvių, kad užsiūtų maiše kartu su kate, šunimi ir gyvate, o paskiau nuskandintų Nemune, staiga iš vandens gelmių iššokęs riteris ant žirgo, juodais šarvais ir šalmu, išvadavęs vaidilutę ir liepęs sutuokti juos čia pat, ant upės kranto; po to jis apkabinęs ją, užsodinęs ant žirgo, abu kartu puolę į vandenį ir dingę gelmėse. Jiems iš paskos buvo įmestas ir maišas su gyvūnais. Nuo to laiko vanduo toje vietoje ėmęs suktis ir kunkuliuoti, tarsi iki šiol tebevyktų šios nelaimingos poros vestuvės. Skenduolė neretai mėnesienoje išlipanti į krantą su kūdikiu ant rankų ir dainuojanti liūdnas dainas. Kartais žvejai matą ją kartu su juoduoju riteriu, ir tuomet esą girdisi šuns urzgimas, katės kniaukimas ir gyvatės šnypštimas.
Šaltiniai:
Lietuvių mitologija 1 tomas, 1995 m.
Nuo senų senovės lietuviai jį laikė šventu kalnu. Iš tolimiausių Lietuvos kraštų atkeliaudavo maldininkai. Jo viršūnėj stovėjo didelis akmuo aukoms. Perkūnas pats jį čia padėjo. Po juo pakasė aukso dubenį ir sidabrines akėčias. Patį akmenį gražino iškalti jame nuostabūs ženklai, panašūs į žmogaus delną, pėdą, žvėrių leteną ir kardą.
Perkūnas buvo vaisingumo dievas; todėl aukodavo jam žmonės, prašydami savo namams ir laukams palaimos. Buvo senas padavimas, kad laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės ir kalnas po juo; bet kalnas sugrius, jei akmenį kas paims.
Ir įvyko taip, kad 1811 metais vienas vokietis malūnininkas, vardu Švarcas, sugalvojo Bartėnų kaimelyje pasistatyti du naujus vėjinius malūnus. Jis apžiūrėjo aukų akmenį. Jam atrodė, kad iš jo išeis net du akmenys jo malūno girnoms.
Žmonės, sužinoję vokiečio malūnininko sumanymą, pakėlė didelį triukšmą. bet tada jis kreipėsi į viršininką ir gavo leidimą šiuo akmeniu naudotis. Tik praėjo daug laiko, kol pradėjo darbą: nė vienas žmogus nenorėjo jam padėti. Kiekvienas bijojo tos nelaimės, kuri įvyktų, jei kas išdrįstų paliesti šio krašto paskutinę dievų šventenybę.
Pagaliau malūnininkas surado stiprius ir drąsius vaikėzus, kurie už didelį atlyginimą sutiko susprogdinti akmenį ir atgabenti į Bartėnų malūnus. Šie vyrai buvo ne vietiniai: vienas iš Gumbinės, antras iš Tilžės, o trečias - iš Prūsų kaimo ties Tilže.
Su šiais trimis malūnininkas nukeliavo ant Rambyno ir pradėjo dirbti. Žmogui iš Prūsų kaimo pirmam, sudavusiam į akmenį, šoko skeveldra į akis, ir jis neteko abiejų akių šviesos. Šis žmogus dar ilgai gyveno Tilžėje, bet iki mirties paliko aklas. Po to, pradėjo kirsti vaikėzas iš Tilžės; ir jau po antro smūgio nusilaužė jis ranką, toliau nebegalėjo dirbti ir turėjo grįžti namo. Gumbinės darbininkui pasisekė galiausiai susprogdinti akmenį ir nugabenti į malūną. Bet, kai jis trečią dieną po to keliavo namo, staigiai susirgo arti Gumbinės. Jis pargriuvo šalia kelio ir mirė, savo namų nepasiekęs.
Taip pat malūnininkas Švarcas neturėjo laimės su abiem girnom. 1818 m. užėjo baisus viesulas ir sugriovė abu malūnus. Jo namų gerovė nyko. Vienas girnas jis pardavė Kumeciškių malūnui prie tvenkinio ties Tilže, o patsai pradėjo girtuokliauti. Jo žmona su juo persiskyrė; pagaliau prarado savo namus. Po ilgo blaškymosi surado sau pastogę Kumeciškių malūne. Bet vieną rytą staiga sustojo malūnas, nors ir pūtė stiprus vėjas. Pasirodo, Švarcas įsipainiojo į malūno tekinį - ir taip rado sau galą.
Bartėnų malūno likimas, sako, irgi buvo nepavydėtinas. Po baisaus viesulo tuodu malūnai vėl atstačius, vieną vėliau sudeginęs perkūnas, antrą - rusai per Didįjį karą. Vienos girnos ilgą laiką gulėjusios prie slenksčio. Paskiau jas padėję gėlių lysvėj. Prietaringi žmonės iš arti ir toli ateidavę ir skaldydavę akmenį; kiekvienas nešdavęs jo gabalėlį namo, manydamas laimės turėsiąs. Tokiu būdu šis didelis akmuo visai sumažėjo.
Aukų akmenį pašalinus nuo Rambyno, Nemunas paplauna apačioj Rambyną, viršuj ant kalno vėjas smiltį blaško. Jau seniai nebėra tos vietos, kur buvo garsusis akmuo. Jau dažnai daug žemių nukrisdavo į Nemuną pakalnėn. Ypatingai didelė kalno dalis nugriuvo 1835 m. - kaip perkūno griausmas nuaidėjo per visą apylinkę.
Susirūpinę žiūri lietuviai, kaip tas kalnas griūdamas nyksta: mat, buvo pranašauta, kad baisi nelaimė ištiktų kraštą, jei kada nors Rambynas visai išnyktų.
Dr. J. Remeika, Lietuvos praeities vaizdai, 1990.
